Visada laukiu atostogų. Šiemet jos ilgiausios – dvi savaitės svetur ir dar pora Lietuvoje. Atrodo, turėčiau džiaugtis. Ir džiaugiuosi. Bet kartu – nelengva.

Ilsėtis man nėra paprasta. Nemoku nieko neveikti, neužpildyti laiko. Jau dabar, dar negrįžus, mintyse sudarinėju sąrašus – ką veiksiu, ką kursiu.

Bet mokausi. Būti. Kvėpuoti. Leisti sau niekur neskubėti.
Tyliai sau primenu – kartais svarbiausia ne pabėgti nuo darbų, o sugrįžti prie savęs.

Kaip valtis, ilsinti krante. Ji niekur neskuba – bet vis dar yra kelionėje.