Fotografuoju nuo 2010-ųjų. Per tuos metus keitėsi objektyvai, miestai, kartais net žmonės šalia – bet viena liko pastoviu: mano žvilgsnis ieško tylos.
Man visada buvo svarbu ne tai, kaip žmogus atrodo, o tai, kaip jis jaučiasi. Kartais, kai stoviu su fotoaparatu priešais moterį, jaučiu, kaip tarp mūsų tvyro ne tik šviesa, bet ir tam tikras tylus klausimas: „Ar tikrai galiu būti tokia, kokia esu?“
Per šiuos metus fotografija man tapo ne darbu, o santykiu. Su šviesa. Su kūnu. Su istorijomis, kurios dažnai slepiasi už akių, už laikysenos, už kvėpavimo ritmo. Aš nefotografuoju „nuotraukų“. Aš bandau sulaikyti tai, kas dažniausiai išsprūsta – tą akimirką, kai žmogus pamato save kitaip.
Tai nėra apie techniką. Tai apie matymą.
